Nekromantijos klaidų riba

– Apie ka ji kalba, Ridi?

Tai turbut buvo protingiausia i? visu. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris daznai painiojamas su intelektu. Jis pazvelge i mane, paskui i savo draugus ir rimtai apibendrino:

– Man nav ne jausmas.

– Gal grazinome Tayishka, bet ne iki galo? – pasiule treciasis, kurio vardo dar negirdejau.

– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.

Galu gale jie bande duoti kazkokia ne?varia antklode, i kuria isisupti, ir puodeli rugpienio. Nebuvau ypac alkanas, o mieliau uzkasciau ko nors valgomesnio, todel padejau puodeli ant grindu, susiglaudziau, kad su?iltu, ir pameginau i?girsti, apie ka jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitu, jis tave pazadintu. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai nores sugadinti nuotaika. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaika gadina!

– Gal reiktu paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?

Visi atsigreze i mane ir ziurejo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manes bijo taip pat, kaip ir a? ju.

– Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turejo pasakyti, kad kai kurie zmones negrizta kaip zmones…

?tai ka a? turiu omenyje. ?aldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir ?aldytuva. Imk ka nori, nesigailek. Tiesiog pazadink mane.

– Jei ji vis dar ragana? Raganu sugrazinti negalima!

– Taip, Tai?ka nebuvo ragana! Jos plaukai ?viesus, o ne raudoni! Arba palauk, gal ?iek tiek raudona?

Niekas niekada nedriso manes vadinti raudonplauke. Ji permete viena sruoga per peti ir sueme ja kum?ciu. Taip, net esant tokiam siaubingam ap?vietimui, cia nereikia pazymeti ne la?o raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grozis! Bet a? niekada neauginciau tokiu ilgu plauku, jiems reikia per daug prieziuros. Praejusi menesi nusikirpau plaukus i ilga boba…

– Ji negalejo zinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikeleme ragana i gyvenima!

– Nepanikuokite! Ridis atsake isteri?ku ?nabzdesiu. – Dar per anksti panikuoti!

Ir paskutinis «vatas» nuskambejo kaip girgzdesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai ?alia. Ir tai nera toli nuo manes. Dabar staiga prisiminiau Kostja. Kodel a? net i?siskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis buna nuobodus, na, tegul i? netiketumo pamegsta nesibaigiancius skandalus. Bet dabar buciau namuose, ziureciau megstama televizoriu ir nerimauciau, ar neuzmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?

* * *

Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idejai:

– Kodel ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?

Jie sutartinai atsiduso ir pasitrauke i prie?inga siena, tarsi mano pakeltame antakiu butu i?vyde mirtina ginkla. Tada Riddy, rodydamas bent keleta protingumo pozymiu, i?tare:

– Tai nerei?kia, kad ji gaka. Tai dar nerei?kia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti destytojui – uz malone jie bus pa?alinti i? akademijos.

– Mane i?mes, – sutiko Izinkas.

O treciasis, kurio vardo nepamenu, su?uko:

– Kaip po velniu, jie tave i?mes. Ka daryti, jei gaka i?alks prie? mums paskambinus mokytojui?

– Negali buti! – su?uko jam Ridis. – Ziurek, kokios geros akys!

A? apipyliau juos panieka. Gal neai?ku, kokias akis turiu prastai ap?viestoje spintoje. Taciau abejojantis su palengvejimu linktelejo ir Ridis atsiduso.

– Draugai, mums reikia pagalbos.

Palikti! Prie? pusvalandi man tapo ai?ku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyciau poros psichiatru buvimo musu kompanijoje. Taciau Ridhi turejo kita plana:

«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybe… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.

– Kas yra Elrikas? – sumurmejo paputes vyras. – Taip, jis ims tokia kaina, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.

– Elrik, Elrik, – liudnai, bet uztikrintai uzbaige Ridis.

– A? prie?! – su?uko treciasis, kurio vardas del mano neatsargumo i?nyks ?ios komi?kai erotines istorijos metra?ciuose. – Turite ji… atsipra?au del pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus zmogus!

Riddy atsisuko i ji ir pasake:

– A? sutinku. Ir a? pasiruo?es i?klausyti jusu pasiulymus.

Daugiau pasiulymu nebuvo, todel likau vienas. Nepamir?kite uzrakinti duru. Dar karta apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirode esas lova be ciuzinio, istumta i centra. Dar du stovejo prie sienu. Palei sienas yra pora dideliu spinteliu ir dvokiancios lempos. Kaip jie cia neuzdusta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradeti siaubo filma. Kazkaip mano ko?mare susimai?e visi zanrai, o a? nesu tokiu miksu megeja. Mano Kostjanas ai?kiai veluoja. Na, jis nei?eis manes nepazadines? Ne ?itas!

– Sedi ramiai, kodel tau kyla bedu?

Pa?okau ir pradejau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemaciau garsiakalbio. Labai artimai skambejo pazistamas moteri?kas balsas. Bet ?alia nebuvo ne vieno.

– Kas ten?

Jie man neatsake. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalejau pripazinti, kad esu i?protejusi… ar linkusi i klausos haliucinacijas.

– Labas, – ?velniai su?uko ji. – Kur tu esi?

– ?tai a?, – sumurmejo jis man nusivyles. – Nerek taip.

Kai supratau, kad zodziai sklinda i? mano pacios burnos, vel ?okau i vieta. Ne, psichiatrine diagnoze dar galima perziureti. Ir prie? man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:

– Uzsiciaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?

Dabar a? bijau…

– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.

– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu cia atsidurei, yra didelis klausimas. Bet nepulk i beda, meldziu mi?ko baltasias dvasias, tik nepulk i beda…

Ji su?nibzdejo. Kaip paai?kejo, a? vis dar nepavargau stebetis:

– Tayee… kaip tu? Tai tu ar kas?

«A?», ne, ji turejo verk?lenti.

– Kodel anksciau tylejai?