Nekromantijos klaidų riba

– Keturi!

– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo i?veztas i kita reanimacijos skyriu? Ne mano problema.

– Tu esi cinikas! O jei i?gelbesi viena nusikalteli, ar veliau nesigailesi?

– Nera ko gailetis. Nes net neklausiu kas yra kas.

– Ir a? tau pasakysiu! Tai ypac reikalinga, kad jusu sazine jus kankintu.

– Be abejones. Bet zinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.

Riksmas i? koridoriaus neleido man paprie?tarauti:

– Kas dirba pamainoje? Mes turime ?aunamuju ginklu!

«Taigi a? papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovicius mete kortas ant lovos ir patrauke link i?ejimo.

O kaip cia neapgausi? Nors ?i karta jis i?buvo su manimi visas vienuolika minuciu! Ira?as.

Tai?ka, ilgai tylejusi, dabar pralinksmino:

– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat truksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir a?!

Atsiguliau ant pagalves ir ziovavau.

– Tanjukh, tu jau turejai apsispresti. Vienu metu galima isimyleti tik viena zmogu – tokia yra pagrindine visatos taisykle, jei to nezinai. Taigi kam uzgniauze kvapa: Dmitrijus Aleksandrovicius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi del jusu baimes, todel susiaurinkime objektus, kad sukurtumete baime.

Ji ilgai svarste atsakyma:

– Isimyleti? Pasirodo, ar jautiesi isimylejes?.. Tada atsiduriu kryzkeleje: mintimis myliu Dmitriju Aleksandroviciu, o ponas Sciacca jaudina… ?iek tiek zemiau nei galvoje.

Tai buvo tinkamiausias laikas i? jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:

– Aistra?

– Gal… I? kur tureciau zinoti?

«Ziurek, Tanjukha, a? nezinau, ar vakar apalpote, kai musu aistringas nekromantas papasakojo istorija. Ypac ta dalis, kai jis prisipazino, kad visas jo susizavejimas buvo pasiulymas. Garantija, kad pas ji ateisi savo noru.

– Taip, girdejau…

– Ir ka, nenorejai prie?intis?

– Kam prie?intis, Ol?

Neduok Dieve, kad man taip truksta valios. Galbut a? negalejau iki galo suprasti jos jausmu, kai ji ziurejo i pona ?aka, bet galejau isivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas butu pasakes, kad a? pati nemyliu, kad cia nera pasirinkimo laisves, tai bent jau man nepatiktu. Kazkoks vidinis «ne» tikrai butu paveluotas! O ?i… skudurine pagalve net nesusimasto. Kaip karve, vedama i tvarta. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viska slepti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todel tai nei?vengiamai seke:

– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!

a? atsidusau. Ji turi tiek ambiciju, kad galetu man prie?tarauti. Tyliai.

Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manes pasiilgs, nenorejau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovicius dabar jau seniai uzsiemes, o kai a? atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turejome i?spresti problemas ?iuo metu, bet a? tikrai nenorejau. O ka gi nekromantas darys su mano negyvu kunu? Ir jei ketinu ka nors daryti, verciau ten nebuciau.

Po poros valandu dykai suklupes koridoriuje zvilgtelejau i personalo kambari. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manes. Na, o a? sutrikusi atsisedau ant tolimiausios taburetes. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O cia dauguma veidu jau pazistami. Vitalina Ivanovna, kuri cia daznai atvyksta i? bendrosios terapijos, buvo sutrikusi del mano izulumo ir del inercijos pajudino savo puodeli mano kryptimi. Dekingumo a?aru nuplautas, gurk?noju i? dziaugsmo. Karcios, be cukraus ir pieno. Grozis!