Nekromantijos klaidų riba

Jis linktelejo. Man pavyko suvokti, kad mano pasaulyje praeina mazdaug tiek laiko, kiek a? praleidziu kitame. O dabar turetu temti. Reanimatologas i mano klausima neatsake, kazkaip nenaturaliai ramiai pradejo kalbeti apie ka kita:

– ?i karta beveik a?tuonios valandos. Jusu kraujospudis ir ?irdies susitraukimu daznis sumazes, bet nieko kriti?ko. Visi?kai nereaguoja i dirgiklius. Nera reakcijos i vaista. Tu tiesiog i?eik ir gri?i.

– A? zinau. Ar taip nerimauji, nes nerandi priezasties?

Jis staiga atsistojo, paliko mano lova ir sustingo prie?ais langa. Pakeliui pastebejau, kad lova, ant kurios anksciau miegojo moteris, dabar tu?cia. Dmitrijus Aleksandrovicius kalbejo lygiu tonu:

– Ar a? nerimauju? Ne, Olga. Turiu darba, kuriame laikui begant nustoji jaudintis.

– Tai kodel tu cia, nes tavo pamaina jau seniai baigesi?

Atrode, kad jis manes negirdi:

«Mes visada pasiruo?e, kad slaugytoja atbegtu ar paskambintu… pasakykite kazka pana?aus i: „Pacientas i? trecio mire.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padareme viska, ka galejome“. ?ianakt, bet mes ji praradome.» Ar supranti, Olga?

«Ne», – pajutau jo zodziu svori ir i? tikruju bandziau tai suprasti.

– Ir a? pasiruo?es. Prie?ingu atveju a? tiesiog negalejau to pakesti. A? pasiruo?es, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padareme viska, ka galejome, bet…“. Neverkciau, neiciau i laidotuves ir po poros menesiu pamir?ciau varda. Ar zinote, kodel gydytojas, kalbedamas su ?eima, neuzmezga akiu kontakto? Taigi jie nepastebes, kad paciento mirtis ju tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kita ligoni, taciau yra priverstas kelias minutes stoveti koridoriuje su ?eima ir daryti viska, kad jie nematytu jo akiu.

Tokie prisipazinimai nera aprei?kimai. Jei visas intensyviosios terapijos skyriaus personalas kiekviena netekti patirtu taip, lyg tai butu savo paties, jie greitai i?protetu kaip visuma. Tai tiesiog aprei?kimas, kai suzinosite, kad jie neleidzia kiekvienai tragedijai nugrimzti i savo siela, ir kuo ramiau del to bus, tuo geriau jiems ir kitiems pacientams. Ne aprei?kimas, bet tokie prisipazinimai niekada garsiai nei?girsta. Mazai ka supratau apie medicina, bet atrode, kad tai pagrindinis medicinos etikos desnis.

– Kodel tu man tai sakai, Dmitrijus Aleksandroviciau?

Jis neatsisuko. Jis toliau ziurejo pro langa:

– Nes yra didelis skirtumas tarp to, kad a? nesu dievas – negaliu visu i?gelbeti, ir to, kad a? visi?kai nieko nepadariau. Laikui begant priprantama prie pirmosios. Su antraja sutinku pirma karta. A? nieko negaliu padaryti uz tave, Olga.

A? tylejau. Jis geras gydytojas – negali susitaikyti su savo impotencija. Bet kaip mes galime palengvinti jo na?ta? Jis netiki mano pasakomis. Nes jie skamba kaip pasakos.

– Negaliu taves skirti terapijos ar i?ra?yti. Trys komos per dvi dienas… Susitariau su diagnostikos centro specialistais – poryt dar karta patikrins. Bet esu beveik tikras, kad ir jie nieko neras. Jus sergate, Olga, bet tikslios versijos neliko. Ir nesu tikras, kad rytoj ar poryt esu pasiruo?es i?girsti: «Mes padareme viska, ka galejome…“, nes iki tos dienos, kai mirsiu, prisiminsiu, kad nieko nedareme.

Sukapoti. Tikrai geras specialistas, pasiruo?es gelbeti ligonius su kiekvienam gydytojui budingu cinizmu. Jis zino, kaip pralaimeti, bet niekada anksciau taip nepasimete, nezinodamas, kas vyksta. Atsisedau ir kalbejau itikinamiau – ?i situacija turi buti pa?alinta:

– Dmitrijus Aleksandrovicius! Ar galiu i?gerti kavos?

Jis atsisuko ir nustebes pazvelge i mane:

– Zinoma ne.

– Gaila! Bet po savaites vel paklausiu. Ir zinai, kada nors a? pagaliau pabussiu, pazadu tau. Bet iki tol jus turesite rupintis mano kunu, kol jis bus paliktas be prieziuros.

Jis pavarges nusi?ypsojo, tada nuejo miegoti ir galvojo:

– Man patinka tavo poziuris. Bandysiu susitarti del susitikimo su artimaisiais. Taip pat papra?ykite draugo atne?ti jums asmeniniu daiktu. Nedaug zmoniu, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje, gali zaisti vaizdo zaidimus ar skaityti knygas, bet mes padarysime jums i?imti.

– Gimines? – susijaudinau. – Jei Kostjai tektu jiems paskambinti, vargu ar jis tai padare…

Dmitrijus Aleksandrovicius nukrito ant kedes ir dabar kalbejo lengviau:

– Tada pasakyk pats.

– Apie ka? Kad i? Tomsko cia buriais lektu ir po langais kiaura para kauktu? Nenoriu. Ir a? neketinu mirti, todel nematau jokios priezasties jiems trukdyti.

Jis pasilenke ir pazvelge man i veida:

– Pasmerktas, bet dabar vel atrodai visi?kai sveikas! Kad tai imanoma?

– Tai del miego trukumo, Dmitrijus Aleksandroviciau! – mirktelejau.

Jis abejotinai nusi?ypsojo atsakydamas:

– Tarkim. Bet a? galiu apgauti tavo Kostja.

– Parodyk jai, – maloniai leidau. – Turiu duoti draugui keleta nurodymu. Leisk jam padengti mano nebuvima, kol a? cia megaujuosi su tavimi.

Dabar gydytoja net juokesi sutrikusi. Kad ir kaip butu, atmosfera i?sklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka i?kart nudziugino:

– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaka, ar legalia zmona!

– A? apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutine kurtizane!

Ji buvo sutrikusi ir sumurmejo kazka nesuprantamo. Taciau turime pripazinti jos skoni: Dmitrijus Aleksandrovicius i? tikruju sukrete ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakele nuotaika:

– Ar tai Kostja tavo draugas?

– Kodel domites, pone reanimatologe? – Nebegalejau sulaikyti ironijos.

«Nebutu skaudu zinoti», – pasidave flirtui. «Kuo daugiau priezasciu zmogus turi gyventi, tuo didesnes jo galimybes».

– Tik todel? Ech! Ir a? labai laukiau, kada uzsiregistruosiu kaip megstamiausia, kad gauciau privilegijas!

– Ar noretum kavos? – i? karto suprato.

– Neturiu jegu daryti tai, ko noriu!

– Tai uzdrausta. Esu cia tam, kad tave i?gydyciau, o ne nuzudyciau.

– Ar reanimatologai tokie pikti?

– Priminsiu tau atne?ti pusrycius… jau vakariene. Ar nori i tualeta?

Pokalbis pasisuko neromanti?ka linkme. A? susiraukau:

– Galiu eiti pats!

Jis ilgai maste, tada linktelejo:

– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.