Nekromantijos klaidų riba

Ikveptas. Ji i?kvepe. Ji letai apsisuko. Ji i?plete akis, bet nieko nesake.

– Sveika, Tai?ka.

Neatsake. Kazkas cia negerai. I? pradziu pati i?siai?kinsiu, o tik paskui ja pataisysiu – ar a? Tai?ka, ar ne tik Tai?ka. Prie?ais mane stovejo zmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Storas, pritupes senukas, galva zemesne uz mane, visi?kai plikas. O veidas… veidas atrode kaip bjauri neandertaliecio karikatura. Amzius sunku pasakyti: gal penkiasde?imt ar daugiau, bet be rauk?liu. Bet yra bjauri ?ypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis zenge zingsni i prieki. A? kruptelejau, bet neatsitraukiau.

– Zinoma, tu manes neprisimeni. Vaikysteje sirgote…

Atrodo, kad jis kalbejo ta pati, ka a? jau zinojau. Bet tuo metu a? klausiausi nustebusios Tayishkos:

– Tai ne jis! Ne jis!

Nenuleidau nuo jo akiu. Ji uztikrintai jai atsake:

– Jis, Tanai. Paziurekite atidziau ir klausykite. A? nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi buti jis.

Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kuri galima pavadinti grazia. Ir tai buvo visi?kai tos pacios akys, kurias maciau reanimatologe. Pati Tayishka pa?iurpo tai pastebejusi ir nutilo. Vel turesite pasiimti repa vienam:

– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo varda, bet jis manes nepataise, todel tesiau: – Kokia tikimybe, kad ta pati vaikystes liga mane uzklupo jusu malone?

Vyras surauke antaki. Atrode, kad jo ?ypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikaturi?kos paniekos la?elis nuostabos. Ir ziurekite ?iek tiek atidziau:

– Isivaizdavau tave visi?kai kitokia.

– Isivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?

Jis nesiruo?e atsakyti i mano klausima:

– Viska suzinosite laiku. ?iandien galite atsipalaiduoti. Jusu kambarys laukia taves.

– Kas bus rytoj?

Jo tamsios akys spindejo, bet balsas skambejo taip pat aksomi?kai:

– Tu visai ne tokia, kokia isivaizdavau. I? viso.

Vos sekundei pasukau i atviras duris, pro kurias iejo slampineja mergina, tada vel pazvelgiau i pa?nekova… pa?nekovo jau nebuvo. Tu?cia sale ir ne vienos sielos. Mano pasaulyje tokie «nekromantai» vadinami «burtininkais» arba, tiksliau, «buffons», ir vargu ar ?ie zodziai tures pagarbia potekste. Ir vis delto nemalonus ?iurpulys nubego per nugara.

Tarnaite papra?e manes sekti paskui ja. I? pradziu nekreipiau demesio i jos balso monotonija, nes buvo galimybe pabendrauti bent su vienu potencialiai normaliu zmogumi:

– Koks tavo vardas?

– Galite vadinti mane kaip tik norite arba visai neskambinti. Bet jei jums butinai reikia vardo, tada Maru?ka», – sake ji vienoje pastaboje.

Pasiklydau:

– Gerai… Maru?ka. Kiek laiko cia tarnauji?

Ji neatsake. Galbut ji pati tylejo, o gal jai tiesiog buvo uzdrausta su manimi bendrauti… Taciau labiausiai glumino jos be galo duslus balsas, ir a? neketinau pasiduoti – privalejau bent kai ka i?siai?kinti.

– Ar tavo ?eimininkas malonus, Maru?ka? – vel tyla atsakant. – Ar Elrikas daznai uzsuka? Ar pazisti Elrica?

– Zinoma, – nustebino ji mane, pagaliau nusiteikusi praverti burna. «Elrikas del savo ?eimininko daro smulkmenas ir yra daznas ?iu namu svecias.

– Ar tau patinka cia buti?

Ir vel tyla. Mes nuzingsniavome begaliniu koridoriumi. Dabar ?ito zmogaus apgailetina i?vaizda nuves mane prie reikiamu duru ir paliks be atsakymu? Na, a? neturiu. Suemiau ja uz peties ir atsigreziau i save, kartodamas klausima:

– Ar tau cia patinka, Maru?ka?

Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir grazi, bet akys buvo… tu?cios. Negalejau sugalvoti geresnio apibrezimo. Net tu?tesnis uz tu?cia jos balsa. Suemiau ji tvirciau, kai supratau ?i nemalonu supratima, ir papurciau:

– Maru?ka!

– Taip, Tayishka. Ar net gripas?

Koks siaubas… Lele? Uzprogramuota tam tikriems atsakymams? A? staigiai i?kvepiau ir bandziau kalbeti ramiau:

– Priversiu tave atsakyti i mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai ?iuose namuose? O gal tau neleidziama atsakyti?

«Kodel, tai imanoma», – ji pazvelge i mane nuobodu melynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmes. Apie septynis ?imtus metu.

– Kiek?!

– Apie septynis ?imtus metu.

Nors rankos drebejo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Veliau visada galite i?sigasti suprate.

– Tu gyveni septynis ?imtus metu?!

– Ar a? gyvas? ji atrode paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemegsta padeties pasikeitimo, todel pasiliko visus nuo pat pradziu su juo buvusius tarnus.

– I?eiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasme. – Jis tave prikelia, ar ka?! Kiek kartu jis jus prikele, kol nustojote atrodyti kaip gyva butybe?

– Tik viena, – monotoni?kai atsake tarnaite. – Bet lordas nemegsta triuk?mo ir skandalu, todel i? dalies mus atidave. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be ju?

Man tiesiog truksta zodziu. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalejome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirode mazas ir gana jaukus, jei man rupi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maru?ka i?ejo, nuejau prie lango. Ten sodininkas apkarpo ?akas, cia moteris toliau ?luoja taka, tolumoje prie tvoros porele ka nors pjauna… Na ka, jie visi tokie patys zombiai? Prisikele bejausmes marionetes, kurios genejo, pjauna ir melze septynis ?imtmecius i? eiles? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti ?alti. Netgi gakiu visuomene dabar neatrode tokia baisi – padaras bent jau mokejo ?ypsotis ir visai zmogi?kai juokesi! O tie vaik?tantys lavonai… Ne, isterike manes nepavadinsi! Taciau viskas viduje ?iek tiek drebejo nuo suvokimo, kad aplink mane nera ne vienos visi?kai gyvos sielos, i?skyrus pati ?eimininka. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikra, skausminga baime, kuri ateme jegas ir vilti.

Zinojau, ka turiu daryti. Atsigulkite, eikite miegoti ir praleiskite laika normaliu zmoniu kompanijoje! Kad tik nei?protetu ir bent i? dalies priprastu prie minties. Bet a? ilgai metydavausi ir sukiodavausi ir negalejau nusiraminti. P. Sciacca yra mazdaug septyniu ?imtu metu. GERAI. Bent jau Elricas nemelavo, kai pavadino ji senu. P. Sciacca nemegsta triuk?mo ir skandalu. GERAI. Taip pat ne itin megstu skandalus, bet visada esu pasiruo?es kelti skandala, jei nuo to priklausys mano savijauta. Ponas ?aka i?gyde mazaja Tayishka, kad dabar ji… Neisivaizduoju, kam jam jos reikia. Bet koks tai turi buti tikslas! Galbut jis kazko i? jos tikisi… o jei gaus, tai gal pades man i?spresti mano problema. Apie ka jis pats dar net nezino. GERAI. Kol kas apie tai, kad Tayishka tikrai nera Tayishka, geriau nekalbeti. Kas zino, kaip ?i informacija paveiks musu bendra biografija…

4 skyrius

Dmitrijus Aleksandrovicius sedejo ant kedes, kakta idejes i rankas. Kai tik atsimerkiau, pypsejimas i? kaires ?iek tiek paspartejo. Nenustebes jis pazvelge i mane, tada i monitoriu ir vel i mane. A? nusi?ypsojau.

– Sveika, Olga. Lazinuosi, kad tu tiesiog pabusi. Be jokios pagalbos. A? laimejau ginca.

Taip, tas pats balsas. Tik balses vos pastebimai trumpesnes ir tone nera paslepto gylio.

– Sveiki, Dmitrijus Aleksandrovic. Ar tavo pamaina nesibaige?